1. Imunologiniai alerginių reakcijų mechanizmai. Vaikų alerginių ligų diagnostikos galimybės
Apžvelgiama padidėjusio jautrumo reakcijų klasifikacija pagal P. Gellą ir R. Coombsą, 1963, aptariami šių reakcijų vystymosi mechanizmai, klinikiniai pavyzdžiai.
Alerginė reakcija – tai antikūno ir alergeno sąveikos reakcija. Ji skirstoma į tris fazes.Skiriami keturi alerginių rekcijų tipai: I tipas – greitosios (anafilaksinės reagininės) reakcijos, II tipas – citotoksinės rekcijos, III tipas – imuninių kopleksų, arba Arthuso tipo reakcijos bei IV tipas – lėtosios alerginės reakcijos. Paskaitoje kiekvienas šių reakcijų tipas išsamiai apibūdinamas, nurodomi klinikiniai pavyzdžiai.
Yra žinoma, jog polinkis sirgti alerginėmis ligomis pa¬veldimas, ir paveldima labiau iš mamos - 70 proc, palygin¬ti su tėčiu - 40 proc. Niekas nežino, kokia liga sirgs vaikąs, paveldėjęs alerginį geną, - astma, alergine sloga ar atopiniu dermatitu; viena liga atsirandančia po kitos ar keliomis ligo¬mis vienu metu. Tačiau yra žinoma, kokiame amžiuje ku¬rios alerginės ligos vaikams pasireiškia dažniau. Taigi pirmais 6 gyvenimo mėnesiais gali atsirasti pirmųjų aler¬gijos maistui simptomų, pirmais trečiais gyvenimo metais piką pasiekia atopinio dermatito pasireiškimo dažnis, ast¬mos simptomų atsiranda jau pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau daugiau jos atvejų diagnozuojama mokykliniame am¬žiuje, o alerginio rinito atvejų daugiau diagnozuojama pa-augliams. Paskaitoje apžvelgiama, kodėl dažnai viena alerginė liga išsivysto po kitos ar¬ba atsiranda simptomų, būdingų kelioms alerginėms li¬goms.
Įrodyta, kad paveldimas polinkis sirgti alerginėmis ligomis didina riziką vaikams sirgti ir bronchų astma. Šeimose, kuriose bent vienas tėvų serga bronchų astma, vaikams tikimybė susirgti šia liga yra apie 20%, o jei serga abu tėvai, rizika jų vaikui padidėja dešimt kartų (64%). Tačiau bronchų astma gali sirgti ir apie 6% vaikų, kurių nė vienas tėvų ja neserga ir nėra alergiški. Alerginės ligos įvairiose šalyse paplitusios skirtingai. Todėl manoma, kad joms atsirasti svarbūs ir aplinkos veiksniai. Didelės įtakos alergijos atsiradimui turi gyvenimo būdas, nes besivystančiose šalyse alerginės ligos daug dažnesnės tarp žmonių, gyvenančių geresnėmis socioekonominėmis sąlygomis. Daugiausiai susirgimų alerginėmis ligomis diagnozuojama Anglijoje, Naujoje Zelandijoje, Australijoje ir JAV, kiek mažiau – Vakarų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje, mažiausiai – Indijoje, Etiopijoje, Rytų Europoje. LSMU Vaikų ligų klinikoje atliktų tarptautinių (ISAAC) tyrimų duomenimis, Lietuvoje sergančių bronchų astma 1994-2002 m. padaugėjo nuo 0,9 iki 2,6% 6-7 metų amžiaus grupėje ir nuo 2,1-3,3% 13-14 amžiaus grupėje; alerginiu rinitu – nuo 1,4 iki 2,4% 6-7 metų amžiaus grupėje ir nuo 4,5 iki 6,2% 13-14 metų amžiaus grupėje; atopinio dermatito – nuo 1,4 iki 3,5% 6-7 metų amžiaus grupėje ir nuo 1,8 iki 2,2% 13-14 amžiaus grupėje, Daugelis vaikų kenčia dėl kelių alerginių ligų, o alerginių ligų simptomai yra kur kas dažnesni negu diagnozuota alerginė liga.
Paskaitoje pateikiami tarptautinių ISAAC ir SPACE studijų duomenys apie vaikų bronchų astmos, alerginio rinito ir atopinio dermatito paplitimą įvairiose šalyse. Nagrinėjamos naujausios įvairių Pasaulio mokslininkų pateikiamos teorijos („Higienos“ ir kt.) apie faktorius, įtakojančius didėjantį alerginių ligų sergamumą vienoje ar kitoje šalyje.
Paskaitos metu aptariama alerginių ligų galima diagnostika bei realios ištyrimo galimybės vaikams.
1. Paveldėjimo ir alerginės anamnezės reikšmė alerginių ligų diagnostikoje. Paveldėtas polinkis alergijai iki 10 kartų padidina tikimybę vaikui susirgti bronchų astma ar alerginiu rinitu
2. Klinikinių simptomų svarba diagnozuojant alergines ligas mažiems vaikams. F. Martinezo bronchų astmos diagnostikos kriterijai. Alerginio rinito klinikinės formos (šlapios ar sausos nosies simptomai), jį lydinčios ligos
3. Laboratorinė alerginių ligų diagnostika. Alergijos įrodymas svarbus kvėpavimo takų alerginių ligų diagnostikos kriterijus: 80% vaikų bronchų astmos yra alerginės kilmės. I tipo (greito tipo) alerginių reakcijų vaidmuo vaikų respiracinių alergozių patogenezėje.
‒ teigiami alerginiai odos dūrio mėginiai su buitiniais ir žiedadulkių alergenais nurodo I tipo alergines reakcijas ir patvirtina specifinę alergiją
‒ alergenui specifinių IgE antikūnų kiekis kraujo serume. Odos dūrio, dūrio-dūrio alerginių mėginių ir specifinių IgE kraujo serume informatyvumo, tiriant vaikus, palyginimas.
‒ bendrojo IgE kraujo serume tyrimo diagnostinė reikšmė
‒ IV (lėtojo) tipo alerginių reakcijų diagnostika –odos lopo mėginiai
‒ klinikinis kraujo tyrimas – eozinofilijos priežastys
‒ ląstelių uždegiminiai mediatoriai – eozinofilų išskiriamų proteinų kiekio organizmo skysčiuose (kraujo serume, šlapime, BAL turinyje) tyrimai.
‒ skreplių indukcija – neinvazinis tyrimas uždegimo pobūdžiui kvėpavimo takuose nustatyti
‒ NO iškvepiamame ore tyrimo informatyvumas nustatant alerginį uždegimą
4. Kvėpavimo funkcijos tyrimas.
5. Specialistų konsultacijos alerginių ligų diagnostikai ir diferencinei diagnostikai. Ausų-nosies-gerklės gydytojo konsultacijos svarba
‒ rinoskopija
‒ citologinis nosies sekreto tyrimas
‒ būklės, lydinčios alerginį rinitą: sinusitas, konjunktyvitas, vidurinės ausies uždegimas, nosies polipozė. Klinika, diagnostika.
2. Anafilaksijos simptomų, diagnostikos ir gydymo ypatumai vaikų amžiuje.
Anafilaksija yra sunki alerginė reakcija, galinti kelti pavojų gyvybei. Simptomai gali pasireikšti per keletą sekundžių ar minučių po kontakto su vadinamuoju alergenu – medžiaga, kuriai žmogus yra alergiškas.
Anafilaksija yra organizmo imuninės sistemos padidinta reakcija į nežalingą medžiagą, pavyzdžiui tam tikrą maistą. Organizmas reaguoja ir išskiria chemines medžiagas tam, kad apsaugotų save. Dėl šios reakcijos gali kilti gyvybei pavojingi simptomai.
Dažniausiai anafilaksines reakcijas sukelia šie alergenai: maistas, vabzdžių alergenai, vaistai, lateksas, fizinis stresas, gali būti ir idiopatinės priežastys.
Paskaitoje pateikiami anafilaksijos simptomai, jų ypatumai vaikų amžiuje, gydymo principai, išmokoma naudotis Epinephrinu užpildytu švirkštikliu - epipenu.
3. Dažnai sergantis vaikas – gal tai astma?
Dažnai sergantis vaikas, kosintis, sloguojantis – yra dažniausias pediatrų ar šeimos gydytojų pacientas. Kiek sirgti peršalimo ligomis yra normalu, kodėl maži vaikai serga dažniau, nei paaugliai yra pateikiama paskaitoje. Virusinė infekcija dažnai provokuoja kvėpavimo takų obstrukcijos simptomus. Neretai šeimos gydytojai gydo antibiotikais besikartojančius bronchitus ar pneumonijas, nepagalvodami apie galimą astmą ir jos paūmėjimus. Paskaitoje pateikiama dažniausių ligų, sąlygojančių vaikų dažną sirgimą, diferencinė diagnostika.
4. Alerginis rinitas: klasifikacija, simptomai, diagnostika, gydymas
pakankamai dažnai ser¬gama įvairiose šalyse, ji diagnozuojama 10-12 proc. vaikų ir suaugusiųjų. LSMU Vaikų ligų klinikos epidemiologinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje alerginis rinitas diagnozuo¬jamas 4-6 proc, o simptomais, būdingais šiai ligai, skun¬džiasi apie 24 proc. įvairaus amžiaus vaikų. Nors alerginis rinitas dažniausiai nėra labai sunki liga, bet jis pakeičia žmo¬nių gyvenimo kokybę - neišsimiegama, dėl ligos praleidžia¬mos pamokos ar nukenčia darbingumas bei pažintiniai su¬gebėjimai, blogėja ligonių savijauta ir nuotaika. Be to, aler¬ginis rinitas ir astma yra labai susijusios ligos, tai patvirtina "vienų kvėpavimo takų" teorija. Taigi 80 proc. sergančiųjų astma serga ir alerginiu rinitu, o 20-40 proc sergančių aler¬giniu rinitu serga ir astma. Vaikams alerginis rinitas yra aler¬gijos "maršo" dalis. Vaikai iki 2 metų amžiaus retai serga šia liga, sirgti dažniausiai pradeda mokykliniame amžiuje.
Paskaitoje pateikiama rinitų klasifikacija, įvairių rinitų diferencinė diagnostika, simptomai išvardijami alergenai, sukeliantys alerginį rinitą.
5. Alerginiam rinitui gydyti vartojamų vaistų klinikinė farmakologija
Paskaitoje pateikiama alerginiam rinitui gydyti vartojamų vaistų (antihistamininių, gliukokortikosteroidų,anticholinerginių, kromonų, antileukotrienų, kraujagysles sutraukiančių, kombinuotų vaistų) veikimo mechanizmai, poveikis įvairiems alerginio rinito simptomams, galimos nepageidaujamos reakcijos.
6. Nepageidaujamos reakcijos į maistą. Maisto netoleravimas. Alergija maistui: maisto alergenai, simptomai, diagnostika.
Nepageidaujamos reakcijos į maistą yra nefiziologinis žmogaus organizmo atsakas. Paskaitoje pateikiama detali nepageidaujamų reakcijų į maistą klasifikacija, išvardijami maisto produktai ir maisto priedai, dažniausiai sukeliantys maisto netoleravimą bei klinikiniai maisto netoleravimo simptomai.
Įvairių autorių duomenimis alergija maistui stebima 8-10% vaikų ir tik 2-4% suaugusių, nes su metais yra išaugama. Ilgiausiai, ar net visą gyvenimą, trunka alergija žuviai, jūros gėrybėms bei riešutams. Pirmas ir dažniausias alergenas vaikams – yra karvės pienas. Paskaitoje aptariami dažniausi maisto alergenai, alergijos maistui klinikiniai simptomai, diagnostinės galimybės, gydymas.
Labai svarbu žinoti, kokius hipoalerginius mišinius kūdikiams ir kokiais atvejais skirti alergiškiems kūdikiams.
7. Ūmi dilgėlinė ir angioedema. Lėtinė spontaninė dilgėlinė. Fizinė ir kitų tipų dilgėlinės.
Naujausi duomenys apie dilgėlinės etiopatogenezę, provokuojančius veiksnius, leidžia teigti, kad dilgėlinė nėra vienalytė liga. Remiantis 2009 m. EAACI rekomendacijom pagal sukeliančius ir provokuojančius veiksnius, dilgėlinė skirstoma į spontaninę, kylančią savaime į fizinę, sukeliamą fizinių veiksnių ir kitų tipų. Paskaitoje pateikiama detalesnė dilgėlinės klasifikacija, ligos aktyvumo vertinimas balais, atsižvelgiant į išbėrimo pobūdį ir niežėjimo intensyvumą, diagnostikos galimybės, diferencinė diagnostika bei medikamentinio ir nemedikamentinio gydymo principai. Paskaitoje pateikiami ir angioedemos požymiai
Jei pūkšlės ir/ar angioedema kartojasi ilgiau nei 6-ios savaitės, dilgėlinė laikoma lėtine spontanine. Paskaitoje pateikiami klinikiniai dilgėlinių atvejai, aptariamos ilgalaikio gydymo schemos, pateikiama palyginamoji dilgėlinei gydyti vartojamų vaistų farmakokinetika.
8.Atopinis dermatitas: eiga, simptomai, diferencinė diagnostika, gydymas
Atopinis dermatitas (egzema) (AD) – yra lėtinė, uždegiminė, varginanti odos liga, pasireiškianti įvairiais bėrimo elementais dažnai sukelianti niežulį, paveikianti visas gyvenimo kokybės sritis ne tik sergančiojo žmogaus, bet ir jo šeimos narių.
Atopiniam dermatitui būdingi paūmėjimai, kurių dažnis būna nevienodas įvairiems žmonėms ir nevienodai kartojasi visos ligos metu.
Paskaitoje pateikiami atopinio dermatito simptomai, susirgimą provokuojantys veiksniai, sunkumo vertinimas pagal SCORAD schemą, didieji ir mažieji diagnostiniai kriterijai pagal J.Hanifin ir G.Rajką, diferencinė diagnostika, medikamentinio ir nemedikamentinio gydymo prinicipai.
9. Alergenui specifinės imunoterapijos galimybės taikyti vaikams
Alergenams specifinė imunoterapija tai tolydžiai didėjančios alergeno dozės skyrimas sergančiam nuo IgE priklausoma alergine liga vaikui. ASIT gydymo tikslas yra nuslopinti alergeno sukeltus pokyčius vaiko organizme, susijusius su kartotine alergeno ekspozicija, skatinti ilgalaikę toleranciją alergenui ir užkirsti kelią alergijos progresavimui. Tai alerginių ligų patogenezę veikiantis alergijos gydymo būdas, pakeičiantis natūralią alerginės ligos eigą ir užkertantis kelią naujai sensibilizacijai. Imunoterapiją vaikams galima pradėti taikyti nuo 5 metų amžiaus.
Paskaitoje pateikiamos indikacijos bei kontraindikacijos gydymui, gydymo poliežuvine ir poodine imunoterapija schemos.
10. Bronchų astmos apibrėžimas, paplitimas ir klasifikacija, etiopatogenezė
BA yra gerai žinomas klinikinis sindromas, apibūdinamas dusulio ir švokštimo epizodais, tačiau, nežiūrint esamų žinių, šios ligos patogenezė vis dar nėra pakankamai ištirta.
Remiantis tarptautiniu susitarimu, BA apibūdinama kaip lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, kurios raidoje dalyvauja įvairios ląstelės, tačiau ypatingas vaidmuo tenka T ląstelėms, putliosioms ląstelėms, eozinofilams bei šių ląstelių išskiriamiems mediatoriams, o uždegiminiai pokyčiai kvėpavimo takuose nulemia padidėjusį bronchų reaktyvumą ir sukelia BA simptomus.
BA pasireiškimas – tai sudėtingo, nuoseklaus proceso, kuris susieja genetinį polinkį, sensibilizaciją, uždegimą ir hiperreaktyvumą, pasekmė.
Visi šie procesai aptariami atskirai.
Bronchų astma yra viena dažniausių vaikų ir paauglių lėtinių ligų. Per pastaruosius tris dešimtmečius visame pasaulyje susirgimų bronchų astma daugėja, ja suserga vis jaunesni žmonės. Nustatyta, kad per paskutinįjį XXa. dešimtmetį, kai buvo pradėta taikyti vienodus apklausos ir tyrimo metodus, vaikų bronchų astmos ir jos simptomų paplitimas išsivysčiusiose šalyse padidėjo 1,5-3 kartus. Trims iš keturių sergančiųjų bronchų astma jos simptomų atsiranda iki 6-7 metų amžiaus.
Įrodyta, kad paveldimas polinkis sirgti alerginėms ligoms didina riziką vaikams sirgti ir bronchų astma. Šeimose, kuriose bent vienas tėvų serga bronchų astma, vaikams tikimybė susirgti šia liga yra apie 20%, o jei serga abu tėvai, rizika jų vaikui padidėja dešimt kartų (64%). Tačiau bronchų astma gali sirgti ir apie 6% vaikų, kurių nė vienas tėvų ja neserga ir nėra alergiški. Bronchų astma įvairiose šalyse paplitusi skirtingai. Todėl manoma, kad jai atsirasti svarbūs ir aplinkos veiksniai. Didelės įtakos alergijos atsiradimui turi gyvenimo būdas, nes besivystančiose šalyse bronchų astma daug dažnesnė tarp žmonių, gyvevančių geresnėmis sąlygomis.
Šiuo metu astma vadinama įvairių ligos fenotipų ir endotipų rinkiniu, todėl paskaitoje jie aptariami, pateikiami diagnostikos ypatumai bei individualaus gydymo biologine terapija principai.
Paskaitoje pateikiami tarptautinių ISAAC ir SPACE studijų duomenys apie vaikų bronchų astmos paplitimą įvairiose šalyse. Nagrinėjamos naujausios įvairių Pasaulio mokslininkų pateikiamos teorijos apie faktorius įtakojančius susirgimą astma ar didėjantį astmos sergamumą vienoje ar kitoje šalyje.
Paskaitoje pateikiama vaikų bronchų astmos klasifikacija, taip pat astmos sunkumo klasifikacija, atsižvelgiant į dieninius, naktinius simptomus bei kvėpavimo funkcijos pokyčius bei vaistų poreikį. Pabrėžiama, jog įvairaus amžiaus vaikų astma skiriasi, pateikiamos simptomų skirtybės.
Gydoma astma klasifikuojama pagal kontrolės lygmenis.
11. Vaikų astmos diagnostikos ypatumai ir diferencinė diagnostika
Vaikų ir suaugusiųjų astmos klinikiniai skirtumai ir diagnostikos problemos vaikams. Švokščiantis vaikas: ar tai visuomet bronchų astma?
Anamnezės svarba diagnozuojant mažų vaikų bronchų astmą. F. Martinezo vaikų bronchų astmos diagnostikos kriterijai. Laboratorinių tyrimų ir kvėpavimo funkcijos tyrimų atlikimo ir vertinimo problemos vaikams.
Kvėpavimo takų obstrukcijos priežasčių klasifikacija pagal obstrukcijos pobūdį, lokalizaciją, vaiko amžių, atsaką į medikamentus. Svarbiausios obstrukcijos priežastys vaikams iki 5 metų:
- Bronchopulmoninė displazija
- Įgimtos anomalijos
• Laringomaliacija, tracheomaliacija
• Kraujagysliniai žiedai
• Balso stygų disfunkcija
• Tracheoezofaginė fistulė
• Subglotinė stenozė
- Aspiracija, svetimkūnis kvėpavimo takuose
- Krupas (laringitas, epiglotitas, bakterinis tracheitas)
- Respiracinių infekcijų išprovokuotas švokštimas
- Bronchų astma
- Cistinė fibrozė
- Širdies nepakankamumas
- Įgimta skilties emfizema
Kitos galimos kvėpavimo takų obstrukcijos priežastys vyresniems vaikams
- Pirminė cilijų diskinezė
- Obliteruojantis bronchiolitas
- Gastroezofaginis refliuksas
- Tuberkuliozė
- Parazitinės ligos (toksokarozė)
- a1-antitripsino deficitas
- CNS, raumenų ligos
- Kvėpavimo takų ir širdies augliai
12. Kvėpavimo funkcijos sutrikimai vaikams, sergantiems bronchų astma. Vaikų kvėpavimo funkcijos ištyrimo galimybės
Alerginis uždegimas – svarbiausia bronchų astmos patogenetinė grandis.
Bronchų hiperreaktyvumas (BHR) - labai svarbus bronchinės astmos patogenetinis požymis, pasireiškiantis kosuliu, švokštimu ar dusulio priepuoliu, įkvėpus šalto oro, tabako dūmų, aštrių kvapų, dulkių, taip pat po fizinio krūvio. Šiuos simptomus galima išprovokuoti metacholinu, histaminu, adenozinu, kurių inhaliacijos naudojamos BHR nustatyti.
Spirometrija - pagrindinis plaučių ventiliacinės funkcijos tyrimo metodas, kurio pagalba galima įvertinti šios funkcijos sutrikimo pobūdį ir laipsnį.
Kvėpavimo mechanika bei plaučių talpinė struktūra. Pagrindiniai rodikliai: PEF (maksimalus iškvėpimo srovės greitis) ir FEV1 (forsuotas iškvėpimo tūris per pirmąją sekundę), Tiffeneau indeksas - FEV1 santykis su FVC (forsuota gyvybinė plaučių talpa) bei Gaensler indeksas. FVC, VC (gyvybinė plaučių talpa) bei RV (liekamasis tūris).
Paskaitoje pateikiami kvėpavimo funkcijos pokyčiai obstrukcijos metu.
13. Antiastminių medikamentų klinikinė farmakologija. Vaikų bronchų astmos pakopinis medikamentinis gydymas
Bronchų astma – kvėpavimo takų liga, todėl daugelis antiastminių vaistų skiriami inhaliaciniu būdu. Vaistus galima skirti dozuotu aerozoliu, milteliniu inhaliatoriumi ir tirpalo, vartojamo per srovinį vaistų purkštuvą pavidalu. Tarpinių vartojimas sudaro galimybę aerozolius ir inhaliatorius naudoti kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie nemoka sinchronizuoti įkvėpimo ir vaistų įpurškimo.
Iš priešuždegiminių vaistų astmos gydymui vartojami gliukokortikoidai bei leukotrienų antagonistai.
Iš bronchus plečiančių vaistų dažniausiai vartojami trumpo ir ilgo veikimo ß2 adrenomimetikai, o taip pat vartojami anticholinerginiai vaistai.
Bronchų astmai gydyti vartojamos 2 vaistų grupės: skubios pagalbos medikamentai, kurie pradeda veikti greitai bei skiriami astmos simptomams ar paūmėjimams gydyti, ir ilgalaikio astmos gydymo vaistai, kurie apsaugo nuo astmos paūmėjimų.
Sergantiems bronchų astma vaikams gydyti taip pat taikoma specifinė imunoterapija. Rekomenduojama alergenais gydyti vaikus nuo 5 metų amžiaus. Gydymo trukmė 3-5 metai. Imunoterapija gali būti taikoma kaip papildomas gydymas, sergant alergine astma.
Paskaitoje smulkiai apibrėžiamas kiekvienos vaistų grupės veikimo mechanizmas, išvardijami įvairių vaistų kompanijų gaminami tos grupės atstovai, pateikiamas jų efektyvumo ir pašalinio poveikio palyginimas.
Seminarai
1.Vaikų alerginių ligų diagnostiniai metodai
1. Klinikinių simptomų bei anamnezės svarba diagnozuojant alergines ligas mažiems vaikams. Klinikinio atvejo pristatymas
2. Laboratorinė diagnostika.
‒ alerginiai odos dūrio mėginiai su buitiniais ir žiedadulkių alergenais – indikacijos, kontraindikacijos, atlikimo ir vertinimo metodikos. Odos dūrio alerginių mėginių su maisto alergenais informatyvumas mažiems vaikams.
Praktinis darbas: mėginių atlikimas ir vertinimas.
‒ alergenui specifinių IgE antikūnų kiekis kraujo serume. Metodikos (MagicLite, CAP), alergizacijos lygiai (klasės), normos kraujo serume. Odos dūrio alerginių mėginių ir specifinių IgE kraujo serume informatyvumo, tiriant vaikus, palyginimas.
‒ bendrojo IgE atlikimo indikacijos, informatyvumas, bendrojo IgE kraujo serume normos priklausomai nuo vaikų amžiaus.
‒ lėto (IV) tipo alerginių reakcijų tyrimai. Odos lopo mėginių diagnostinė reikšmė vaikams. Praktinis darbas: mėginių atlikimo technika.
‒ ląstelių uždegiminiai markeriai – eozinofilų išskiriamų proteinų kiekio organizmo skysčiuose (kraujo serume, šlapime) tyrimai. Užsienio tyrėjų ir Vaikų ligų klinikoje atliktų tyrimų rezultatai.
‒ citologinis nosies sekreto tyrimas
3. Tyrimai, padedantys diferencijuoti uždegimo apatiniuose kvėpavimo takuose pobūdį:
‒ uždegiminių ląstelių tyrimai BAL turinyje
‒ indukuotų skreplių tyrimai
‒ iškvepiamo NO kiekis – geras eozinofilinio uždegimo kvėpavimo takuose žymeklis.
‒ iškvepiamo oro kondensato tyrimas – praktinė reikšmė
4. Specialistų konsultacijos – galimi papildomi alergijos įrodymai. Ausų-nosies-gerklės gydytojo konsultacijos svarba:
‒ rinoskopija – nosies gleivinės pokyčiai alerginių ligų atveju
‒ citologinis nosies sekreto tyrimas – eozinofilinio uždegimo įrodymas.
2. Vaikų bronchų hiperreaktyvumo funkcinė diagnostika
Kvėpavimo funkcijos tyrimas. Plaučių ventiliacijos tyrimo metodai. Stacionarių (Vmax, Jaeger) ir portatyvinių aparatų privalumai ir trūkumai.
1. Spirometrija:
‒ pagrindiniai spirometrijos rodikliai (PEF, FEV1, VC, FVC, Tiffeneau, Gaensler indeksų reikšmė obstrukcijos įvertinime, MEF rodikliai, FEF 25-75%)
‒ indikacijos, kontraindikacijos spirometrijai.
‒ Plaučių ventiliacijos sutrikimų vertinimas. Bronchų obstrukcijos sunkumo laipsniai. Padidėjusio plaučių oringumo sunkumo laipsniai. Plaučių restrikcijos sunkumo laipsniai.
‒ Atlikimo kokybės svarba ir problemos vaikams.
2. Bronchų dilatacinis mėginys: atlikimo ir vertinimo metodika vaikams.
3. Kvėpavimo takų pasipriešinimo (rezistentiškumas) ir plaučių tampriųjų savybių vertinimas ir diagnostinė reikšmė mažiems vaikams. Rezistentiškumo vertinimo metodai vaikams, portatyvinių aparatų trūkumai. Rodiklių Gaw, Raw, Rin reikšmė.
4. Bodypletyzmografija,– indikacijos, kvėpavimo funkcijos vertinimo galimybės. Praktinis panaudojimas.
5. Kūdikiu ir mažų vaikų kvėpavimo funkcijos vertinimo galimybės ir problemos. Baby bodypletyzmografija, staigaus suspaudimo technikos panaudojimas.
6. Bronchų hiperreaktyvumo patogenezė ir diagnostinė reikšmė.
‒ Bronchų provokaciniai mėginiai: indikacijos, kontraindikacijos,
‒ Tyrime vartojamos medžiagos, jų palyginimas
‒ Tyrimo metodai -rezervuarinis, dozimetrinis
‒ Provokacinės dozės (PD20) ir provokacinės koncentracijos (PC20) nustatymas
‒ Padidėjusio bronchų reaktyvumo sunkumo laipsniai.
7. Fizinio krūvio tolerancijos mėginiai
‒ Metodikos, įrengimai
‒ Vaikų tyrimo galimybės
Praktinis darbas: spirometrijos atlikimo technika, atlikimo kokybės įtaka rezultatų interpretavimui, spirogramų vertinimas.
Bronchų reaktyvumo tyrimas praktikoje.
3. Alergenams specifinės imunoterapijos parinkimas vaikams
Seminaro metu, nagrinėjant klinikines situacijas, bus aiškinama, kokią imunoterapijos rūšį (poliežuvinę ar poodinę) galima taikyti vaikui, kokiais alergenais, kiek ilgai turi trukti imunoterapija, kokios galimos nepageidaujamos reakcijos, ką daryti, joms atsiradus.
4. Hipoalerginių dietų sudarymas
Seminaro metu bus mokomasi sudaryti individualias hipoalergines dietas, atsižvelgiant į vaiko alergiją tam tikriems maisto produktams.
